≡ Menu

GYVENIMAS (2)

Kur mūsų RIBA?

Gyvename beprotiško tempo gyvenime. Arba ne. Nevisi. Stabtelėjus akimirkai, pastebiu žmones, kurie lengvu žingsniu, ramiai, be streso ir lėkimo, tiesiog sau gyvena… o gal egzistuoja… Visada iškyla klausimas, egzistuoji ar gyveni? Eina, svajoja, džiaugiasi šia akimirka. Ir nežinau kas yra geriau? Lėtai, nieko neveikti – aš nemoku. Atrodo visur bėgte, spėji dirbti „kalną“ darbų, spėji auginti vaikus, kūrenti namų židinį, tvarkytis buityje, laisvalaikis su šeima, vėl darbas, kūrybiniai procesai… ir taip kiekvieną dieną, nesustoji. Bet aš spėju pasidžiaugti, pasiekti savus tikslus, realizuoti save, gal kiek laiko SAU pritrūksta, bet pasakai – kitą dieną bus laiko ir sau. Ir taip neateina kita diena, bet šypsena veide, laiminga.

BET… kuris žmogus laimingesnis? Tas, kuris EGZISTUOJA ar tas, kuris GYVENA?

Manau, kad nereikia „matuoti“ laimės, nes kiekvienam laimė yra sava. Vienam laimė – vaikai, kitam – darbas, dar kitam – būti vienam. Mes esam ASMENYBĖS, todėl negali pasakyti, kas yra teisinga, o kas ne. Kas vienam laimė, kitam – ne. Kiekvienam savo. KITA TEMA.

Egzistuoti ar gyventi? Ši tema jau man yra įdomesnė, nes aš noriu gyventi. Egzistavimas, manau, kad yra plaukimas pasroviui, plauki ir nekeli sau didelių tikslų, tiesiog, gyveni kaip išeina, be didelio streso ir pastangų, nesureikšmindamas nieko, nei emocinės, nei socialinės aplinkos. GYVENTI. Aš manau, kad aš gyvenu, nes imu iš gyvenimo viską, kiek tik pajėgiu, stengiuosi džiaugtis kiekviena sėkme ir nesėkme, negailiu savęs, nes noriu jausti pilnatvę ir jausti, kad gyvenu. Kuriu savo gyvenimo kelią, savo patirtis, socialinę aplinką… kuriu gyvenimą.

Yra ribos. Kur mūsų RIBA? Juk mes žmonės. Turim savo vidines emocijas, išgyvenimus, sveikatą, poreikius… kaip suprasti, kad reikia ATOKVĖPIO – atėjo mūsų riba. Žmogus juk nėra robotas, mes galime paskęsti mėgstamoje veikloje, darbe, šeimoje, bet reikia jausti savo ribas, mano silpnoji riba – sveikata. Bet ne apie tai. Čia ir vėl noriu priminti, kad reikia MYLĖTI SAVE.

NIEKAS – tikrai niekas, nesustabdys mūsų ir nepastebės mūsų vidinių išgyvenimų, kur jau yra mūsų toji riba, kad reiktų sustoti (nebent esam labai atviri ir prisileidžiam). Nes kiekvienas mes, esame atsakingas pats už save, nereikia savo gyvenimo primesti kitiems, nes jie turi SAVO gyvenimą. Pasidalinti galime, tik neapkrauti per daug. Turi būti RIBA. Reikia jausti, jausmas yra išugdomas, daug pastangų ir darbo su savimi. Bet tai kuria laimingą gyvenimą. Turime išmokti mylėti save ir savimi rūpintis, tik taip mes GYVENSIME ir kursime pilnavertį savo gyvenimą. TIEK tos RIBOS.

{ 0 comments… add one }

Leave a Comment