≡ Menu

PASAKA – PASKATA gyvenime kurti

Norit ar to nenorit, bet papasakosiu, kaip pradėjau rašyti PASAKAS. Studijuodama Teatro edukologiją, turėjau vieną iš dalykų – Lėlių teatras. Na ir buvo mums atsiskaitymas: reikėjo sukurti pasaką ir pagal ją pasidaryti „lėles“, sukurti spektakliuką. Kadangi, aš dar būdama mokykloje, mėgdavau rašyti eiles, įvairiausias kurti frazes/mintis, priklausiau literatų/teatro studijai, kur su mokytoja rašydavome ir vaidindavome spektaklius, leisdavome leidinukus.

Man pasirodė šis atsiskaitymas pakankamai įdomus ir lengvas, sėdau ir parašiau iškart kelias pasakas (pasidalinsiu vėliau, reikia archyvus „kapstyti“). Padėjau ir kurso draugei parašyti pasaką.

Atėjo atsiskaitymo diena, I etapas – pasakų skaitymas. Viena kurso draugė paskaito – 10, kita – 10, atėjo mano eilė, perskaitau. O dėstytoja man sako: „Netikiu, čia ne tavo pačios rašyta pasaka“, draugės juokiasi, sako pati tikrai rašė, aš irgi tvirtinu ir bandau įtikinti, kad pati parašiau. Bet dėstytoja nenusileidžia, parašė man 9 ir pasakė, kad netikiu jog pati parašei. Ir nežinau, džiaugtis ar liūdėti, tai priimti kaip pagyrimą ir pasiglostyti sau širdį, ar jaustis neįvertintai… Tuo metu, buvau pikta ir tinkamai neįvertinta, bet dabar matau kitą medalio pusę – tai įkvepia. Juk kiekviena nesėkmė ar neįvertinimas, mus užgrūdina ir paskatina eiti pirmyn. Tokia ta buvo pasakų kūrimo pradžia. PIRMYN.

Gimus dukrai, buvau sau pažadėjus, jog turiu išleisti pasakų knygą. Rašiau, turiu sukaupus archyve, bet dar reikia laiko. Pradėsiu vėl rašyti. Bus, tik dar nežinau kada… PARAŠYSIU.

GYVENIMAS.

Kokie mes patys?

Dažnai mes visi užsisukame savo monotoniškame gyvenime, rutinoje, kurioje yra svarbu: pavalgyti, uždirbti pinigų, kažką nusipirkti ir pan. BET… Ar dažnai užduodame SAU klausimus: ar aš laiminga(s), ar dirbu mėgstamą darbą, ar mano šeima laiminga? Turbūt retas kuris stabteli ir atsigręžia į save ar savo gyvenimo kelią… PAKLAUSKIME SAVĘS.

[Skaityti daugiau]

Pasaka. Paremta tikrais faktais

KAS AŠ? IŠ KUR AŠ? KODĖL AŠ?

Seniai, o gal ir nelabai seniai… Vieną saulėtą ir gražų rugpjūčio 23 dienos rytą, mažame, bet nuostabiame miestelyje, Zarasuose, kuris yra apsuptas 7 ežerų, GIMĖ maža mergaitė. Mergaitei tėvai išrinko RASOS vardą (ypatingos vardo atsiradimo istorijos nėra). Ši nuostabaus žavesio ir vaikiško polėkio mergaitė, augo nuosavame name, Zarasų mieste. Vaikystėje, mergaitė Rasa, buvo išdykusi, bet turėjo talentą, kurdavo įvairiausias dainas, spektakliukus, eilėraščius bei istorijas savo šeimai, rengė pasirodymus, už kuriuos, šeimos nariams, reikėdavo susimokėti. Animacinių filmukų žiūrėjimas jai nepatiko, ji mėgo žaisti lauke, kurdavo personažus bei vaidmenis. Rasa vaikystėje nelankė darželio, augo su močiute Ona, kuri jai buvo NUOSTABIAUSIAS ŽMOGUS pasaulyje (apie Tai dar bus aprašyta atskirai)…

Mokykloje, mergaitė Rasa, puikiai mokėsi, dalyvaudavo skaitovų konkursuose, vaidindavo ir šoko 8 metus pramoginius šokius. Paauglystėje buvo aktyvi jaunimo veiklose, dalyvaudavo projektuose bei miesto renginiuose. Sėkmingai baigė mokyklą ir tęsė mokslus universitete. Tokia ta buvo RASELĖ…

Bet… mažoji Raselė užaugo, baigė studijas, sukūrė šeimą ir jau turi du vaikus: dukrytę Augustę Saulę ir sūnų Adomą. Visą gyvenimą Rasa yra lydima teatro, ji yra mokytoja, meno mokyklos pavaduotoja ugdymui, turi teatro studiją vaikams, todėl jai labai svarbus yra kokybiškas vaikų ugdymas, edukacija.

Daugeliui atrodo, kad TEATRAS – apie nieką, yra kažkokių prisigalvoję mitų ar stereotipų, todėl mažoji Raselė nusprendė įrodyti PASAULIUI, kad teatras mūsų gyvenime yra labai svarbus, nereikia painioti spektaklių kūrimo su teatrine edukacija. Teatras ugdo pilnavertę, kūrybišką, laisvą ir savimi pasitikinčią asmenybę. Sunku bus tai įrodyti pasauliui, bet turi atsirasti žmogus, kuris savo šviesa ir žiniomis nori dalintis ir kurti „sveiką“ visuomenę. Mergaitė yra tam pasiryžusi, tad savo kelionę ji jau pradėjo…

PRADŽIA. PASIRINKIMAS.

Turbūt kiekvienam, būnant mokykloje paskutinėse klasėse, kyla daug klausimų: kuo noriu būti? Kas man patinka? Kur studijuoti? Ir kiti klausimai… Vieni žino ko nori ir link to tikslingai keliauja, kiti svarsto ir savęs neatranda didžiąją gyvenimo dalį, mokslus pabaigia iš reikalo ir dirba nemėgstamą darbą.

            Mano atvejis kiek kitoks… turbūt būnant kokioje 10­-oje klasėje, aš supratau, kad nenoriu būti ofiso darbuotoja, o noriu laisvės ir kūrybos savo gyvenime. Turėjau pavyzdį savo šeimoje, kaip sesė ir mama dirba skaičių pasaulyje, viršvalandžiai ir pan., man tai nekėlė jokio džiaugsmo, negaliu sakyti, kad joms tai buvo nemalonu, bet man tai, kaip vaikui, atrodė sunku ir labai neįdomu. Todėl, lankydama įvairiausius būrelius ir dalyvaudama projektinėse veiklose su jaunimu, aš sugebėjau atsirinkti ir SAU pasakyti, ko aš noriu. Nusprendžiau to tikslingai siekti.

            Mokykloje lankiau teatro būrelius, todėl ilgai negalvojau ir nedvejojau, mano pasirinkimas buvo – mokytis TEATRO. Iš aplinkos sulaukiau kritikos ir neigiamo požiūrio, bet aš neleidau sau pamesti savo tikslo. Juk aš kuriu savo gyvenimą, noriu, kad man būtų malonu ir gera gyventi.

            Teatro edukologijos bakalauro studijos buvo nuostabios, turėjome teatro mylėtojų šeimą, kuri išmokė GYVENTI. Tai buvo gyvenimo mokykla, kuri keliavo teatro keliu. Ėjau toliau…magistro studijos, kurios nenutolo nuo teatro, tai buvo teatrologijos ir scenos menų vadybos studijų programa. Buvau užsibrėžusi – ir AŠ tai padariau, pasiekiau.

            Čia galima būtų kalbėti apie mūsų gyvenime iškylančius PASIRINKIMUS. Kurie labai dažnai mus aplanko. Šiaip juk yra labai sunku pasirinkti, nes nežinai, kuris tavo pasirinkimas, bus geresnis, tada kyla labai daug dvejonių bei klausimų. Bet turbūt, šioje vietoje, mes turime atsigręžti į save. „Įlįsti“ į savo vidų ir pažinti save, ko aš noriu ir kas man svarbu. Tada ir atsiveria naujos galimybės, teisingi pasirinkimai ir sėkmingas gyvenimo kelias.